Anti

Gamtoje vyksta vienas kito suvalgymas. Žolė minta žeme, žole minta žolėdžiai, jais - plėšrūnai. Vabzdžių rūšis turi savo priešus, mintančiais jais, o pastarieji turi savo maistą. Kokia beatsirastų gyvybė, atsiras tas, kuris ją suvalgys. Ir nieko nėra, kuris būtų sau pakankamas: ir neimtų, ir neduotų...

Tas pat žmonių civilizacijoje: viskas, kas egzistuoja turi savo „anti“.

Partija, religija, mokslas, filosofija, gyvenimo būdas, mintis, žodis, poelgis, viskas turi „anti“, nes kas begimtų mintyse ir darbuose, iššauks „anti“, kitaip... kas būtų kitaip? Kitaip mes visi gyventumėme vienos santvarkos, vieno įstatymo, vienos religijos, vieno mąstymo, vieno „veido“ sąlygomis.

Suprasti, susivokti - tapti laisvu nuo „anti“, lyg laiptų, kuriais žmogus lipa į viršų ar į apačią, ir negali nelipti. Yra seksas, yra antiseksualai; yra globalizmas, yra antiglobalistai, yra alkoholikai, yra abstinentai, yra gėris, yra blogis, mokslas, antimokslas, vaistas ir nuodas. Jūs galite ginčytis, tai irgi „anti“ to, kas čia parašyta.

„Anti“ - natūrali atranka, kosmoglobalinė. Tokio suvokimo nauda tame, kad nešvaistyti energijos kovai su neišvengiamybe, kad turėti galimybę rinktis veiklą ar „anti“ veiklą, susivokti, nestovėti vietoje, būti pastoviame informacijos sraute, kurti save pasaulio versijomis.

grįžti atgal