Kas matė protą?

Gyvenimas lyg degančios malkos: žinios, supratimas, suvokimas, galbūt atsivėrimas. Mums reikia, kad būtų įdomu. Tai, kas vyksta, yra tai, ką gali priimti ir suprasti. Nieko negali suprasti, nieko nepriimi, niekas ir nevyksta. Yra dėmesio siaurinimas į objektą; jį galima pavadinti meditacija arba depresija. Žiūri žmogus į vieną tašką, o gyvenimas eina pro šalį. Tarkim, lyg tai kažko žmogus nori, tačiau lyg tai nežino kaip tai gauti. Tačiau, kai tampa aišku: ko nori, ir kaip tai padaryti ir darai tuomet viduje įvyksta perversmas: atsigauni naujai gimsti, tai momentas, kai pribręsti veiksmui, kad būti laimingu darant tai, ką nori daryti. O kol žmogus nedaro veiksmų jis dar nepribrendęs... pavojus tame, kad gali tokiu ir likti; jam atrodo kažkas kitas už jį turi padaryti, kad jam geriau būtų, smagiau.

... turint sunkumų pravartu užduoti klausimą: o ko nori iš tikrųjų? Protas – tai pinklės. Jo nėra. Yra mintys, mintijimas, ir šis procesas pavadintas protu, lygiai taip pat kaip ir degimo procesas pavadintas laužu, gėlių išsiskleidimas - žydėjimu ir t.t. Matomai, kuo daugiau žodžių tuo daugiau painavos.